White-label neobankų platformų pirkėjo gidas

White-label neobanko platforma yra programinė įranga, kuriai uždedate savo prekės ženklą, kad paleistumėte bankininkystės tipo programėlę (sąskaitos, kortelės, pervedimai, kartais kriptovaliutos) nekurdami core nuo nulio. Perkant tokią platformą iš tikrųjų perkamos dvi lengvai painiojamos dalys: core, kuris perveda pinigus, ir programėlės sluoksnis, kurį mato jūsų klientai. Šis gidas padeda jas atskirti prieš pasirašant, nes beveik kiekvienas sunkus klausimas apie white-label platformą galiausiai yra klausimas, kur eina jos siūlės. Tiekėjo darbas yra tą ribą užtušuoti, o pirkėjo darbas ją rasti.

Prieš įsipareigojant verta padaryti penkis pjūvius: core ir programėlės sluoksnis, kur yra licencija, kaip giliai eina dizaino sistema, savarankiškas ar integruotas pateikimas ir po visu tuo slypintis sprendimas kurti ar pirkti. Imkime juos iš eilės.

Pirmas pjūvis: core ir programėlės sluoksnis

Naudingiausia riba yra tarp dalies, kuri privalo būti teisinga, ir dalies, kuri privalo būti jūsų. Core klysti brangu: dvigubo įrašo knyga, sąskaitos ir likučiai, KYC ir registracija, kortelių išdavimas ir apdorojimas, kriptovaliutų ir stablecoin kanalai bei visa tai valdanti operatoriaus konsolė. Programėlės sluoksnis yra tai, ko liečiasi klientas: prekės ženklas, ekranai, informacinė architektūra, įjungtų funkcijų rinkinys. Verta pirkti platformą, kurios vienas core tarnauja visiems prekės ženklams, o programėlė konfigūruojama kiekvienam nuomininkui (tenant). Vertinkite jas pagal skirtingus kriterijus: core pagal teisingumą, ar knyga tikrai dvigubo įrašo, ar suderinimas veikia, ar operatoriai gali ja realiai naudotis; programėlės sluoksnį pagal lankstumą, kiek prekės ženklas gali nukrypti, kol kam nors tenka kurti atskirą šaką.

Kur yra licencija ir ar ją galima atskirti

Leidimas laikyti ar perkelti pinigus yra reguliuojamas, ir tai nėra tas pats pirkinys kaip programinė įranga. Paklauskite tiesiai, ar platforma apima reguliuojamą leidimą, ar tikisi, kad atsinešite savo, o jei apima, tai kieno tai licencija, kuriose šalyse ir ar esate jos tiesioginis klientas, ar agentas. Pirkėjui svarbiausias yra atskyrimas: platforma, kuri programinę įrangą suveda su viena licencija, kurios negalite pakeisti, tyliai už jus pasirinko jūsų jurisdikciją ir partnerį, o platforma, kuri licenciją laiko kanalu, kurį atsinešate patys, leidžia leidimą pasirinkti nepriklausomai ir vėliau jį pakeisti. Nė vienas variantas nėra blogas, bet turite žinoti, kurį perkate. Protocore Pay (/products/pay) yra tik programinės įrangos sluoksnis: jis veikia ant bet kokių reguliuojamų kanalų, kuriuos atsinešate, ir jokia programinė įranga nėra licencija. Šiame pokalbyje sutiksite tokias sąvokas kaip EMI, mokėjimo įstaiga, agentas, rėmėjas bankas (sponsor bank), jos paaiškintos /glossary.

Kaip giliai eina dizaino sistema

Visas white-label pažadas yra tas, kad programėlė atrodo jūsų, o ne kaip perdažyta tiekėjo demonstracinė versija, ir šis pažadas toks gilus, kokia gili po juo esanti dizaino sistema. Sekli leidžia pakeisti logotipą ir akcento spalvą. Gili atveria tikrąjį žodyną (spalvą, tipografiką, kampų apvalinimą, tarpus, tankį, judesį) kaip žetonus (tokens), kuriuos skaito kiekvienas ekranas, todėl prekės ženklas yra perrašymų rinkinys, o ne atskira šaka. Klauskite, kiek yra žetonų ir ką jie apima, ar tie patys žetonai generuojami web, native ir desktop, kad spalva visur reikštų tą pačią spalvą, ir ar dizaineris gali nuvesti nuomininką toli nuo etaloninės versijos nelietęs kodo. Protocore dizaino sistema (/products/pds) yra vienas išleistas atsakymas: 144 žetonai ir 889 utility klasės, pirmiausia tamsi tema, pagal numatytuosius nustatymus kampų apvalinimas lygus nuliui, generuojama web, .NET ir native, bet pirkėjo klausimas bendras: ar dizaino sluoksnis yra tikra žetonų sistema, ar dažų sluoksnis ant nekintamos programėlės?

Savarankiška programėlė ar integruotas sluoksnis

Pateikimas būna dviejų formų. Savarankiška programėlė yra visa bankininkystės programėlė, kuriai suteikiate savo prekės ženklą ir išleidžiate savo vardu: jūsų klientai atsisiunčia jūsų banką. Integruotas sluoksnis yra komponentų ir srautų rinkinys, kurį įdedate į jau turimą produktą: mokėjimai ir likučiai gyvena jūsų esamoje programėlėje. Pasirinkimas priklauso ne nuo kokybės, o nuo to, kur turi būti pinigų patirtis. Jei bankininkystė yra jūsų produktas, reikia savarankiškos versijos. Jei bankininkystė yra didesnio produkto funkcija, pavyzdžiui, prekyvietė, mokanti pardavėjams, ar platforma, suteikianti naudotojams pinigėlį, reikia integruoto kelio, kad pinigai būtų ten, kur jūsų klientai ir taip yra. Verta pirkti platformą, gebančią abu variantus iš vieno core, nes core nesvarbu, ar jo priekinė dalis yra savarankiška programėlė, ar skydelis kito produkto viduje.

Kurti ar pirkti: sąžiningas kompromisas

Pačiam kurti core reiškia kontrolę ir kainuoja metus. Teisinga knyga, kortelių apdorojimas, KYC, suderinimas ir operatoriaus konsolė yra atskiri projektai, ir visi jie yra būtinas minimumas, kurį reikia įveikti dar prieš išleidžiant nors vieną funkciją, kurią klientas pastebi. Pirkti core reiškia atgauti tuos metus ir prarasti dalį suverenumo: paveldite svetimą sąskaitos, limito, atsiskaitymo modelį. Sąžiningai apsispręsti galima paklausus, kurios dalys yra jūsų produktas, o kurios santechnika. Santechnika (atsiskaitymas, suderinimas, atitikties įrankiai) daugmaž vienoda visiems ir retai kur laimite, todėl ją pirkite. Dalys, dėl kurių klientai iš tikrųjų jus renkasi (srautai, prekės ženklas, vienas dalykas, kurį darote geriau už įsitvirtinusį žaidėją), yra tai, kam jūsų inžinieriai turi skirti savo gyvenimą. Pirkti platformą yra lažinimasis, kad core yra santechnika, o jūsų išskirtinumas gyvena virš jo.

Niekada nepērkate neobanko. Perkate core, kuris, tikitės, yra santechnika, ir programėlės sluoksnį, kurį ketinate paversti savo, o visas vertinimas yra sprendimas, ar tiekėjas tą ribą nubrėžė ten, kur ją nubrėžtumėte jūs.

Penkios kryptys, o ne penki produktai

Paprašę pavyzdžių iš tiekėjo dažnai pamatysite saują baigtų programėlių. Skaitykite jas teisingai: tai kryptys, kuriomis gali eiti tas pats core, o ne meniu, iš kurio renkatės vieną punktą. Vienos platformos etaloninis core gali valdyti švarią biržą (Halcyon, santūri, sandoris priekyje), pokalbiais grįstą super-programėlę (Lumen, pinigai juda pačiame pokalbyje), pervedimais grįstą programėlę (Fern, pirmiausia masinės išmokos ir taisyklėmis grįstas konvertavimas), tamsią stablecoin versiją (Volt, atlyginimų rūšiuoklė ir komandos kortelės) ir daugiavalutę sąskaitą (Meridian, EUR likutis šalia USDC ir BTC sąskaita, į kurią patenka kortelės atlygis). Penki prekės ženklai, penkios informacinės architektūros, penki funkcijų deriniai, o po kiekviena iš jų viena knyga, vienas KYC, vienas kortelių procesorius. Svarbus skaičius yra ne penki, o tiek nuomininkų, kiek core gali išlaikyti. Tiekėjas, sakantis, kad produktas yra penkios programėlės, nesuprato savo paties produkto; tiekėjas, rodantis penkias, kad įrodytų, jog šešta yra smulkmena, jį supranta.

Klausimai, kurie išrūšiuoja tiekėjus

Trumpas sąrašas padeda atsijoti didžiąją dalį pardavimo kalbų. Ar branduolys yra viena bendra sistema, ar atskira šaka kiekvienam klientui — ir kai ištaisoma klaida, ar pataisa pasiekia visus tenantus vienu metu? Ar dizaino sluoksnis suteikia tikrus tokenus, ar tik vietą logotipui? Ar platforma apima reguliuojamą leidimą, ar turiu atsinešti savo — ir ar galėsiu jį vėliau pakeisti? Ar tas pats branduolys gali veikti ir kaip savarankiška programėlė, ir kaip įterptinis sluoksnis? Kurias dalis laikote „santechnika“, o kurias tikitės, kad kursiu pats? Atsakymai nurodo tiekėjo vietą žemėlapyje, kurį brėžė šis vadovas: bendras branduolys ar šakų ferma, tokenų sistema ar tik dažai, programinė įranga su mano licencija ar suvirintas paketas, viena pristatymo forma ar dvi. Išsami tokio branduolio analizė — penkios kryptys, pavyzdinė programėlė ir už jų esanti operatoriaus konsolė — yra /products/pay, po ja esanti dizaino sistema — /products/pds, o terminai pateikti /glossary.